Jau mėnuo po atostogų, atsiminimai blėsta, reikia greičiau rašyt, galvoju, nes tuoj vaikų rutinos pripildys kasdienes mintis ir tai kas nutiko Švedijoj paskęs pilkam rudens rūke.
Netikėtai prie Kiaulės nugaros pradėjęs kibti starkis (panašu kad atmigravęs iš jūros) priminė, kad neperseniausiai juos sėkmingai gaudžiau Švedijoje ir netgi pasižadėjau apie tai papasakoti.
Žvejybinės atostogos Švedijoje, kurias aš mėgstu vadinti komandiruote, praskriejo lyg akimirka. Liko įspūdžiai, fotografijos ir pora vidinių bajeriukų, kurie linkę užgimti draugų kompanijoj gerai leidžiant laiką. Išvykos, kur koncentruotai kelias dienas ištisai žvejojama, yra geriausia vieta naujų įrankių ir masalų testams. Tuo, iš esmės, užsiėmiau ir šį kartą.